SMALININKŲ MIESTELIO ISTORIJA NUO SENIAUSIŲ LAIKŲ IKI ŠIŲ DIENŲ

Smalininkai — miestelis Mažosios Lietuvos pakrašty, Tauragės apskrityje, Jurbarko rajone, prie Kauno-Klaipėdos plento, 10 kilometrų nutolęs nuo rajono centro. Pro pietinę pusę teka Nemunas, už kurio yra Rusijos Federacijos Kaliningrado srities laukai, šiaurinę pusę supa Karšuvos giria.

Smalininkai – skalvių žemė.

Tarp Vyslos ir Nemuno buvo Prūsų šalis, minima IX – X a., kuri susidarė iš keliolikos genčių: sūduvių (dabartinė Suvalkioja), nadruvių ir skalvių ( Nemuno žemupys), sembų ( Priegliaus žiotys). Smalininkai priklausė skalvių genčiai.

Per Smalininkų teritoriją ėjo nuolatinis vokiečių ordinų puldinėjimo kelias. 1251 m . Lietuvos valdovas Mindaugas diplomatiniais sumetimais apsikrikštija ir su Kryžiuočiais sudaro sutartį, kuria išsižada prūsų bei žemaičių žemių. Skalviai patenka ordino priklausomybėn, kur išbuvo 671 m.

1422 spalio 26 d. ties Melno ežeru buvo pasirašyta taikos sutartis tarp Lietuvos ir Vokietijos. Ordinas galutinai atsisakė Žemaitijos, Lenkija atgavo dalį savo žemių, o tarp Lietuvos ir Ordino buvo nustatyta valstybinė siena, galiojusi keletą šimtą metų. Ši taikos sutartis buvo istorinė Smalininkams – būtent šalia Smalininkų tekantis upelis Šventoji tapo viena iš Ordino – Lietuvos valstybinės sienos atkarpa. Tai, turbūt, nulėmė ir Smalininkų gyvenvietės atsiradimą. Tiksli Smalininkų įkūrimo data nėra žinoma. Iki šių dienų Smalininkų apylinkėse stūksantys miškai liudija, kad čia nuo seno yra girių kraštas. Vietiniai gyventojai gamino iš medžių sakų smalą, todėl vietovė pradėta vadinti Smaliais, vėliau – Smalininkais. (Nuotraukoje Smalininkų muitinė 1915 m.)

Smalininkiečiai

Kaip buvo minėta, pirmieji šių apylinkių gyventojai buvo skalvių gentis. Vėliau senieji gyventojai išnyko, dalis žuvo, dalis išsikėlė į Didžiąją Lietuvą arba Rytprūsius, dalis asimiliavosi su vokiečiais. Aprimus karams pagyvėjo ūkinė veikla. Tai suformavo naują etninę žmonių grupę – lietuvininkus, kurie buvo susieti tarpusavyje krikščionių protestantų tikėjimo, vietinio dialekto, papročių, vietinių ūkininkavimo santykių.

Smalininkų vandens matavimo stotis ir uostas

Nemunas – smalininkiečių pasididžiavimas. Būtent juo pro Smalininkus šimtmečiais buvo pluk-doma mediena į Klaipėdos uostą. Todėl neatsitiktinai 1811 m. Smalininkuose buvo pastatyta vandens matavimo stotis. Kadangi per pavasarinius Nemuno potvynius stotis dažnai smarkiai nukentėdavo, 1845 m. ji buvo pertvarkyta ir išliko iki šių dienų (dabar stotis yra atstatyta pagal paskutinės rekonstrukcijos pavyzdį). 1886 – 88 m. buvo pastatytas ir Smalininkų uostas, kur net apie 60 laivų likdavo žiemoti. Uoste buvo įrengtos laivų dirbtuvės.

Smalininkai 19 a. ir 20 a. pradžioje

19 a. Smalininkai smarkiai išaugo ekonomiškai. Tai sąlygojo spartus Vokietijos pramonės vystymasis, intensyvėjantys ekonominiai ryšiai tarp Rusijos ir Prūsijos valstybių.

Spaudos draudimo metais per Smalininkus buvo gabenama lietuviška spauda į Didžiąją Lietuvą. Smalininkai priklausė vadinamam knygnešių Prūsijos keliui.

1905 m. Smalininkuose buvo nutiestas siauras geležinkelis, pastatyta stotis. Tai buvo padaryta dėl Vokietijos noro greitai ir patogiai išvežti iš uosto įvairias prekes, medieną. Geležinkelis ėjo nuo Smalininkų iki Pagėgių, kita šaka siekė Tilžę (dabartinis Sovetskas).

Smalininkai 1923 – 1939 m.

1923 m. sausio 9 d. buvo sudarytas Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus. Į Klaipėdos pasienį buvo įvesti Lietuvos kariuomenės daliniai ir sausio 15 d. sukilėliai įžengė į Klaipėdą. Tokiu būdu Smalininkai pateko į Nepriklausomos Lietuvos sudėtį, kur išbuvo iki 1939 m. kovo mėn., kai ūkinį ir kultūrinį krašto vystymąsi nutraukė hitlerinė okupacija.

1944 m. spalio 9 d. Smalininkai buvo išvaduoti iš fašistinės Vokietijos. Apie II Pasaulinio karo įvykius byloja Karių kapinės, esančios miestelio centre.

Smalininkai pokario metu.

1944 m., artėjant fronto linijai, Smalininkų gyventojai buvo evakuojami į Vokietiją, maža dalis liko namuose, vėliau jie buvo deportuoti rusų vyriausybės įsakymu. Smalininkuose apsigyveno nauji gyventojai – atvykę įvairūs karo nelaimėliai iš įvairių Lietuvos vietų. Po karo smalininkiečiams teko iškęsti tokius pat sunkumus kaip ir visai Lietuvai: nepriteklių, tremtį.

Smalininkai šiandien.

Smalininkai įsikūrę Lietuvos pietvakariuose prie kelio Kaunas – Klaipėda, atkarpoje tarp Jurbarko ir Viešvilės. Jų kraštovaizdžiu pasigėrėti galima 100-jame šio kelio kilometre.

Smalininkai priklauso Tauragės apskričiai, seniūnijos plotas 65 km2. Seniūnija dėl patogumo aptarnauja kelis Viešvilės seniūnijos kaimus: Vidkiemius, Kazikėnus, Antšvenčius, Užbalius, Užtildžius, Tetervinės vienkiemį, Vilktakio vienkiemį ir Naudvario vienkiemį. Bendras gyventojų skaičius, kuriuos aptarnauja seniūnija – 1785 žmonės.

Smalininkuose yra 13 gatvių: Aukštagalių. Nemuno (pagrindinė), Stoties, Kranto, Kalninės, Daržų, Perkėlos, Liepų, Beržų, Gėlių, Tujų, Tako, Parko.

Smalininkuose veikia dvi bažnyčios: katalikų šv. Juozapo bažnyčia ir evangelikų – liuteronų bažnyčia. Taip pat Smalininkai garsėja didžiausia Lietuvoje Ąžuolų alėja bei vandens matavimo stotimi, kuri savo laiku buvo pripažinta gražiausia Europoje.

Miestelyje veikia trys mokyklos: Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinė mokykla, Smalininkų technologijų ir verslo mokykla, Specialioji internatinė mokykla. Yra kultūros namai, kuriuose buriasi vietos saviveiklininkai.

Smalininkiečių sveikata rūpinasi ambulatorijos personalas, veikia vaistinė. Yra šešios įvairių prekių parduotuvės. Yra 3 bibliotekos (miestelio, pagrindinės mokyklos, technologijų ir verslo mokyklos).